Filologijos studentas Lukas ir jo brolis seminaristas pasiprašo į partizanų būrį 1944m. rudenį, kad netaptų NKVD informatoriais kaip Ignacas ir Lozorius, kurie irgi pasitraukė į mišką.

Labai greitai Lukas tampa puikiu kariu. Elena- partizanų ryšininkė. Merkinės šturmo metu žūsta Elenos brolis, o Luko brolis patenka į „stribų“ rankas.

Lukas ir Elena savo „sužadėtuvių“ proga sukviečia į balių rajono „raudonuosius“ ir metodiškai juos iššaudo. Abu kovoja kartu Titnago būryje, kol Ignacas neišduoda jų bunkerio rusams, tikėdamasis amnestijos. Elena žūsta, o Lukui su Titnagu pavyksta ištrūkti.

Lukas siunčiamas i Vakarus. Su laišku Popiežiui ir įvairia foto-kino medžiaga. Per Lenkiją i Švediją pas Lozorių ir Zolį. Jis susitinka su įvairių šalių žvalgybų atstovais, išeivijos atstovais. Visi turi savo interesų, o Lietuva nerūpi niekam. Sutikęs Monika pabėgėlių stovykloj, jis apsistoja Paryžiuj, veda ją, rašo knygą ir geria vyną. Praėjus porai metų, Lukas gauna pranešimą iš Lozoriaus, kad Elena gyva, o jis reikalingas Lietuvoj, tęsti kovą.

Lukas grįžta, išvengęs daugybės spąstų, 1950. Suradęs savo patikimąjį bendražygį Lakštingala, jis dar bando kartu su Lozorium atgaivinti pasipriešinimą, bet jėgos labai jau nelygios.

Galų gale suradęs Eleną, ir pamatęs jų sūnelį, apie kurį net nežinojo, Lukas sutinka įvykdyti jos prašymą. Pasiduoti.

Su pirmais Amerikos turistais atvykus Monika, sužino, kad po poros mėnesių kankinimų, Luko kūnas buvo numestas turgaus aikštėj, bet naktį paslaptingai dingo. Žmonės kalbėjo, kad su Kristum įvyko panašiai.

2012 m. spalio 19 d.

T.D.